PATALPŲ SANDARUMO TIKRINIMAS PROJEKTUOJANT IR ĮRENGIANT AUTOMATINES GAISRO GESINIMO DUJOMIS SISTEMAS (AGGD)
AGGD (automatinio gaisro gesinimo dujomis ) įrenginio veikimo principas pagrįstas tuo, jog į gaisro zoną tiesiogiai tiekiamos specialios nedegios dujos, kurios ne tik sumažina aplinkos temperatūrą, bet ir deguonies koncentraciją patalpoje.
Dar vienas automatinio gaisro gesinimo dujomis įrenginių privalumas yra ugnį gesinančių dujų savybė nesąveikauti su elektros jėgos įrenginiais ir galimybė gaisrą gesinti, pavyzdžiui, serverių bei elektros skydinių patalpose, nesukeliant jokios žalos elektros įrengimams. Sprinklerinės gaisro gesinimo sistemos užtikrina tik minimalią apsaugą, tačiau neapsaugo patalpose esančių įrengimų ir materialinių vertybių. Tai ypač aktualu informacinėms sistemoms, serveriams, duomenų centrams, archyvams, muziejams ir kitoms organizacijoms, kurių turtas labai jautrus drėgmės poveikiui. Vis dėlto, įrengiant gaisro gesinimo sistemas su ugnį gesinančiomis dujomis (UGD) dažnai atsiranda kiti sunkumai. Patalpos turi atitikti tam tikrus reikalavimus sandarumui, kadangi efektyviam UGD panaudojimui būtina ne tik pasiekti reikiamą šių dujų koncentraciją patalpoje, bet ir tokią koncentraciją išlaikyti tam tikrą laiką, norint apsisaugoti nuo pakartotinio užsiliepsnojimo.
Pagal NFPA ir ISO standartų reikalavimus, naudojant automatines gaisro gesinimo sistemas, rekomenduojama atlikti patalpų sandarumo bandymus, kad būtų nustatytas ugnį gesinančių dujų koncentracijos išlaikymo laikas. Tokie bandymai turi būti atliekami ne tik gaisro gesinimo sistemų montavimo etape, bet ir pakartotinai kiekvienais metais, taip pat po bet kokių darbų, kurių metu buvo įrengiami praėjimai per pastato atitvarų konstrukcijas (pavyzdžiui, elektros instaliacijos montavimo darbai).
Patalpos, kuriose yra įrengtos gaisro gesinimo dujomis sistemos, turi būti pakankamai sandarios, kad siekiant apsisaugoti nuo pakartotino užsiliepsnojimo, tam tikrą laiką būtų išlaikyta minimali UGD (ugnį gesinančių dujų) koncentracija. Standartai NFPA 2001 (С priedas) ir ISO 14520 (Е priedas) reikalauja, kad reikiamą koncentraciją užtikrinantis patalpų sandarumas būtų išbandomas slėgį sukeliančio ventiliatoriaus (angl. blower door) metodu. Bandymų rezultatai taip pat gali būti panaudoti didžiausiam slėgiui, kuris susidaro suveikus gaisro gesinimo sistemai, apskaičiuoti, ir slėgio apkrovos poveikiui atitvarų konstrukcijoms įvertinti bei langų, durų ir vidaus apdailos pažeidimams išvengti.
Pučiančios durys išmatuoja oro kiekį, kuris per atitvarų konstrukcijas prasiskverbia susidarant slėgio skirtumui tarp išorės ir vidaus patalpų. Slėgio skirtumas inicijuoja oro srautą per nesandarias patalpų atitvaras. Oro srauto kiekis, kuris yra būtinas nustatytam slėgių skirtumui palaikyti, atitinka per atitvarų konstrukcijas prasiskverbiantį oro kiekį (oro nuostolius). Specialiai sukonstruotas manometras ne tik išmatuoja slėgių skirtumą, bet ir leidžia atlikti daugybę apskaičiavimų, tarp jų – per ventiliatorių praeinantį oro srautą, pagal kurį galima įvertinti patalpų pralaidumą orui (t. y., patalpų sandarumą).
Gauti rezultatai apdorojami profesionalia programine įranga „Fan Testic Integrity“. Nustačius oro nuostolių dydį, programine įranga, naudojantis standartuose NFPA ir ISO nurodytomis formulėmis, apskaičiuojamas minimalios gesinimo dujų koncentracijos išlaikymo laikas.
Standartas NFPA 6.6.1 reikalauja, kad patalpų sandarumo bandymus atliekantys operatoriai turėtų atitinkamą parengimą. Operatorius privalo turėti ne mažesnio kaip 2-ojo lygio sertifikatą bandymui vienu ventiliatoriumi atlikti ir ne mažesnio kaip 3-iojo lygio sertifikatą – bandymams naudojant 2 ir daugiau ventiliatorių. Visi mokymus išklausę ir atitinkamus sertifikatus turintys operatoriai yra išvardinti interneto puslapyje www.retrotec.com, kuriame nurodytos jų koordinatės ir apmokymo (sertifikatų) lygis.